Haruki Murakami “Mylimoji Sputnik“

Perskaičiau  Haruki Murakami  knygą  “Mylimoji Sputnik“ , na ir kaip visuomet parašysiu atsiliepimą. Tik įspėju, jog atsiliepimas gali kvepėti (smirdėti?  :D) netikėtais fanatizmo, meilės, susižavėjimo ir perdėto liaupsinimo aromatais. O kai kurie aromatų, natų ar pustonių aprašymai gali būti visai kitaip suprantami jūsų uoslės receptoriams. Šiaip ar taip protas manęs dar visai nepaliko, nes pati suvokiu apsikrėtusi “Murakamio virusu“. Gal kiek vėlokai, dauguma prasirgo ir imunitetą įgavo. Na bet apie savo būkle gal nesiplėsiu daugiau. Ir taip nežinia ar kas skaitys tokį ilgą pasisakymą.  😀

 Maruki Murakami “Mylimoji Sputnik“

Aš myliu Murakami. Ne. Ne pats geriausias pirmasis sakinys. Na bet knygas tai tikrai myliu, o tas kurias parašė Haruki Murakami, ir būtent tas, kurias perskaičiau jo parašytas tikrai įsimylėjau.

“Mylimoji Sputnik“ istorija su paprasta pradžia, kiek mistine “kosmine“ pabaiga ir turtingu “tūriu“ bei “gyliu“. Tai istorija apie jauną mokytoją (kurio net vardo nepamini knygoje) bei taip pat jauną, rašyti trokštančia, Sumire. Istorija atrodytu paprasta. Jis myli ją, ji myli vyresnę Moterį, moterys myli ją, bet ne taip kaip ji to norėtų. Na ir kur čia tas  Murakamiškas  stebuklingumas ir magiškumas paklausite? Jei atsakyčiau plačiai, reikėtų pacituoti puse knygos, ne gal net daugiau. Na bet pasistengsiu trumpiau.

Herojai paprasti, bet tuo pačiu ypatingi. Šiuo atveju vienišiai. Žmogus gali būti vienas, bet vienišas?  “<…> ištiesų tebuvome vieniši metalo luitai, brėžiantys kosmose savo paskiras trajektorijas. Iš toli jie atrodo it gražios krintančios žvaigždės, bet realybėje mes tesame uždaryti po vieną tarsi niekur negalintys išeiti kaliniai. Atsitiktinai sutapus dviejų palydovų orbitoms mes štai taip susitinkam. Galbūt ir sugebam paliesti vieni kitų širdis. Bet tai tetrunka porą akimirkų. Kitą sekundę mes vėl absoliučioje vienumoje. Kol kada nors sudegsime ir virsime nuliu.“

Kiekvienas aprašytas kąsnis skanus, kvapas sodrus, muzika ritminga. Nė kiek nenuostabu, Murakamio tekstai tiesiog džiazuoja. O džiazas bei kita muzika, sprendžiant iš jo gyvenimo faktų, užėmė ir tikiu tebeužima didelę dalį jo gyvenimo.

Meilė nešabloniška, tikra, “užauginta“. Erotinės scenos nevulgarios, bet ir ne per saldžios. Taip pat nepamirštos ir knygos, herojai jas skaito, mėgaujasi ir kalba apie jas.

Skaitant ir perskaičius kyla daug minčių. Dabar apmąstymus “spinduoliusiu“ į kosmosą, gal “koks“  Sputnikas pagaus ir ką gero atsakys. Bene pirmą kartą sakau drąsiai, norėsiu skaityti dar kartą. Aukščiausias įvertinimas.

Mitch Albom “Antradieniai su Moriu”

Vienas knygas mes atrandame susižavėję viršeliu, kitas – perskaitę anotaciją, o labai dažnai knygos atkeliauja į mūsų gyvenimą po geros rekomendacijos. Šį kartą su geru draugu (ir labai geru knygų, bei filmų rekomendatoriumi ;D) kalbėjome apie profesorių Randy Pausch. Tai vienas iš tų žmonių, kurie savo pavyzdžiu įkvėpia tūkstančius. Daug nepasakosiu, juk atsiliepimas ne apie Jį. Siūlau susipažinti, jei dar neatradote šios asmenybės. (paskutinė jo paskaita apie vaikystės svajones – http://www.youtube.com/watch?v=ji5_MqicxSo)

Taigi tęsiant diskusiją apie mokytojus, kuriuos atsimename visą gyvenimą, draugas pasiūlė perskaityti Albom Mitch knygą “Antradieniai su Moriu“. Tai ne vienintelė šios knygos rekomendacija, taip pat vienas artimas žmogus įvardijo ją (knygą) kaip geriausia iš kada nors skaitytų. Išvydusi ją bibliotekoje neatsispyriau pagundai susipažinti su šia knyga, ir deja… Deja , tikriausiai dėl per didelių pagyrų, knyga neišdildomo įspūdžio nepaliko. Taip, tai graži istorija apie išskirtinį mokytoją, apie gyvenimą ir apie žmogaus santyki su mirtimi. Tai šilti ir labai asmeniniai antradieniai su senyvu pasiligojusiu dėstytoju. Tokių knygų reikia, kurios tiesiog spinduliuoja šiluma, nors ir rašo ne apie pačius mieliausius dalykus. Ne pati geriausia, bet verta dėmesio.

Tess Gerritsen “Pameistrys”

Pirmojoje knygoje “Chirurgas“ susipažinome su kieta detektyve Džeine Ricoli. Būtent ji sugavo serijinį žudiką, gąsdinusi vienišas moteris Bostone savo šlykščiais darbeliais. Dabar ji imasi naujos bylos, tačiau ją vis persekioja praeities atsiminimai. Nejau jai vienai atrodo, kad naujojo žudiko – dominatoriaus – braižas velniškai panašus į chirurgo? Gal vis dėlto jos randai per gilūs ir ji ne tokia stipri kaip dedasi?

Detektyvei tenka susidurti su dviem žudikais, kurių taikinys ne kas kitas, o tik ji pati. Dar be šių visų rūpesčių, jai tenka spėlioti kodėl jos tyrimu susidomėjo FTB. O netikėtai pasirodęs FTB agentas toks įžvalgus ir gražus…

Aš asmeniškai vertinu “Pameistrį“ geriau nei pirmąją knygą – “Chirurgą“. Ne taip greitai paaiškėja detalės, daugiau įdomių medicininių ir kriminalistikos elementų. Pastebėjau tik kelis, mano nuomone, šios knygos trūkumus. Visų pirma neitin reikalinga meilės/ aistros linija. O galiausiai ir neįtikinanti pabaiga. Nors ir su keliais trūkumai, tačiau knyga tikrai idomi ir įtraukianti. Manau skaičiusioms knygą “Chirurgas“ turėtų daugiau ar mažiau patikti ir tęsinys.

Tess Gerritsen “Chirurgas“

 

“Šiandien atras jos kūną. Aš žinau, kaip tai atsitiks. Galiu gana ryškiai nupiešti visą įvykių seką…“ Jis – žudikas maniakas, šaltakraujiškas, gudrus ir neįtikėtinai žiaurus. Jam patinka žudyti, sunaikinti ir taip jau vienišas, gyvenimo nuskriaustas moteris. Jis mėgaujasi kiekviena minute, stengiasi pratęsti malonumą kuo ilgiau.

Detektyvas Tomas Muras ir jo partnerė Džeinė Ricoli pradeda tyrimą. Staiga paaiškėja, jog šį maniaką, policininkų pramintą chirurgu, sieja nežinomi ryšiai su Katerina Kordel, gražia Piligrimu ligoninės chirurge. Prieš keletą metų ją siaubingai išžagino ir kėsinosi nužudyti, tačiau ji nušovė savo užpuoliką. Dabar jos skaudi praeitis kartojasi, bet kodėl? juk jos kankintojas neabejotinai miręs. Gal naujasis žudikas mėgdžioja savo pirmtaką?

Puikus trileris, kuris nejučia įtraukia, o knygą padedi tik tuomet, kai perskaitai paskutinį puslapį. Gan smulkiai aprašomos žudiko aukų “skerdynės“, ne vienas opercijos aprašymas. Tad tiems skaitovams, kuriems stingta kraujas nuo smulkių žaizdų, odos pjaustymo ir amputacijos aprašymų, skaityti tikrai nepatariu.  Taip pat nemažai pamastymų išprievartavimo tema, kaip jaučiasi moteris po tokios prievartos, koks tampa jos pasaulis ir kaip baimė gali pakeisti paprasčiausią kasdienybę  pragaru.

Rekomenduoju trilerių gerbėjoms ir bėgu skaityti tęsinio. 😉

Agatha Christie “Ir tada nebeliko nei vieno Dešimt indėniukų“

 

Šiame detektyve tvyro nuolatinio pavojaus atmosfera. Visi personažai yra padarę nusikaltimų, o patekę į salą, iš kurios nėra kaip išvykti, ima įtarinėti vienas kitą ir bijoti atpildo už savo kaltes.

“Pats žodis “sala“ kažkoks magiškas, jis kursto fantaziją. Gyvendamas saloje, netenki ryšių su pasauliu. Visu pasauliu tampa sala. Pasauliu, iš kurio galima ir nesugrįžti.“

Vienas po kito nužudomi salos svečiai, o baisiausia tai, jog visi puikiai žino, jog žudikas vienas iš jų. Žmogžudystės tiksliai vykdomos paga seną vaikišką skaičiuotę:

 “Dešimt indėniukų susiruošė pietauti,                                                                                                                                                                            Paspringo vienas gurkšniu, ir liko devyni.

  Devyni indėniukai nuėjo pamiegoti,                                                                                                                                                                                      Ryte viens neprabudo – jų liko aštuoni.

                                <…>“

Kol galiausiai…

Tai mano pirmoji pažintis su legendine detektyvų rašytoja Agatha Christie. Pažintis, kuri esu įsitikinusi šia vienintele knygą tikrai neapsiribos. Detektyvas iš ties puikus, manau nusipelnė aukščiausio įvertinimo. Taigi 10 iš 10.

Haruki Murakami “Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“

 

Visas romanas suskirstytas į dvi dalis, į dalis, kurios viena nuo kitos atitrūkusios rodos nepasiekiamai.

Pirmojoje dalyje vietovė paslaptinga, laikas tarsi sustojęs ar jo iš viso nėra. Ganosi vienaragiai, miestas apsuptas aukštos sienos, o norint tapti tikru miestiečiu reikia atsikratyti savo šešėlio. Šešėlis šiame pasakojime ne šiaip gamtos sukurtos palydovas, tai žmogaus kopija sauganti dvasią ir savastį. Šiame mieste regis kiekviena detalė turi reikšmę, tai mitinis simbolinis pasakojimas (giria, siena, sapnai, vienaragiai, upė, juodi dūmai..)

Antroji romano dalis mus pakviečia į šiuolaikinį Tokijų. Pagrindinis herojus – kalkutekas, asmuo, pasąmonėje pervedantis kompiuterinius duomenis, idant išsaugotų juos po ypatingais neperskaitomais šifrais. Jis dirba paslaptingam mokslininkui, o laisvalaikiu klausosi roko. Atsižvelgiant į tai, jog knyga buvo parašyta 1985 – aisiais metais, galime sakyti, jog tai kas aprašyta šioje romano dalyje yra mokslinė fantastika.

Prieš vertinant manau verta paminėti, jog nesu fantastikos gerbėja, tačiau knyga įtraukė ir užbūrė savo vaizdingumu. Nors pasakojimas šokinėja kiekviename skyriuje, tačiau nepamesti minties išties lengva. Murakami pasakoja sklandžiai ir vaizdingai. Vertinu 10 iš 10. Po pertraukos Murakami knygos vėl atsidurs mano rankose, noriu pažinti/ perskaityti daugiau jo knygų.

Ingvar Ambjørnsen “Vaizdas į rojų“

Pagrindinis herojus 32 metų vyras visą gyvenimą gyvenęs su mama. Vieną dieną ji miršta, o likusią tuštumą Elingas (pagrindinis herojus) užpildo kiek netradiciškai. Nusiperka galingą teleskopą ir stebi gyventojus gretimame daugiabutyje. Kiekviena detalė paskatina naują interpretaciją, jis piešia visai nepažystamų žmonių gyvenimus, tarsi jie būtų jam artimi. Stebėtojas toli gražu ne gašlūnas, jam tiesiog smalku, kas vyksta už užuolaidomis dengtų langų, ką slepia gyventojai isikūrę tokiuose pat butuose kaip ir jis. „Įrėminti buvome vienodai. O gyvenome labai skirtingai.” ir ištiesų, kas galėjo pagalvoti, kad miela senučiukė, besikalbanti su savo gėlėmis, yra vagilė, ar, kad iš pažiūros mielas vyriokas nepagaili vieno kito smūgio savo žmonai.

Visas pasakojimas apipintas daugybe detalių, vienos reikšmingos, kitos ne. Pagrindinis herojus jautrus, naivus ir šiek tiek “išsikraustęs“ iš proto. Knyga nestora, vos 174psl., vis laukiau kulminacijos, kol galų gale užverčiau paskutinį puslapį ir likau nesupratusi. Idėja šauni, stilius nebogas, bet knygai trūksta dar kelių šimtų puslapių. Norėtusi išsamesnės pabaigos, nes užvertus knygą liko daug klausimų ir tik vienas kitas atsakymas.

Loreta Paškevičienė “Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“

Knygos skaitymas buvo toks pat smagus ir šiltas, kaip praleistos popietės su A. Čekuolio laidomis. Skaitai ir tarsi girdi jo balsą, jauti intonaciją, matai gestus. Knyga informatyvi, bet ne sunki. Lakoniška, tačiau įtraukianti. Pasakojimai (straipsniai) apima temas nuo rojaus iki Stalino. Turinio neperpasakosiu, kam idomu – paskaitys. Kokybiška publicistika, gal tik kiek rašymo stilius kai kur kliūna. Manau tikrai skaitysiu ir kitas “Čekuolio“ knygas. Vertinu balais 8 balais iš 10.

Brigitte Aubert “Keturi daktaro Marčo sūnūs“

Tai detektyvinis romanas, kuris atskleidžiamas per dviejų – tarnaitės Dženės ir žudiko, vieno iš keturių daktaro Marčo sūnų, dienoraščius. Paslapčia jie skaito vienas kito užrašus. Ji bijo, jis gąsdina. Ji ruošiasi išsiaiškinti, pabėgti, atskleisti – jis žino. Istorijos ideja nebloga, bet ji toli atitrūkusi nuo realybės. Manęs neitikino. O labiausiai nuvylė net ne silpnokas ir kartais erzinantis rašymo stilius ar šabloniškos žudynių scenos, o dar prastesnė pabaiga. Per daug neatskleidžiant detektyvo detalių, daugiau ir nebeturiu ką pasakyti apie šią knygą. Vertinu 3 balais iš 10.

 

Milorad Pavić “Antrasis kūnas”

Kūrinio veiksmas vyksta skirtingoje erdvėje, skirtingu laiku. Rašytojo valia mes atsiduriame tiek 18, tiek 21 amžiuje. Aplankome Belgradą, Paryžių, Veneciją ir Sentendrę. Visus įvykius jungia paslaptingas žiedas, burtai bei mirties ir pomirtinio gyvenimo improvizacijos.

Tai knyga, kuri mus pasitinka savitu balkanų stiliumi, sakyčiau net savita balkanams būdinga erotika (tokią išvadą darau lygindama šio serbų rašytojo erotikos pateikimą, su bosnijos serbų režisieriaus E. Kusturicos filmų erotikos scenomis).

“Tuomet jis ištiesė ranką ąsočio link. Pilnas vandens ąsotis stovėjo prie kriauklės, o jo kaklelis buvo vyriško lytinio organo formos. Tokie ąsočiai žiedžiami tik Chalkidikėje. Jis prisitraukė indą ir, nugėręs vieną gurkšnį, drėgnu kakleliu įėjo į Aksiniją, tačiau iš ąsočio į šalia gulėjusią mergaitę neišbėgo nė trupučio vandens.“

Tai knyga, kuri mus įtraukia tarsi į ilgą meditaciją ar sapną apie Dievą, kūrimą ir Kristus reiškę žmonijai. Ne kartą aiškinami Kristaus ženklai palikti žemėje: jo apsireiškimai, simboliai ir darbai.

Ir tai knyga, kuri, pabaigoje visą pasakojimą paverčia filosofine studija. Mūsų antrasis kūnas – dvasios kūnas. Mūsų dabartis – amžinybės ir laiko susidūrimas. “Tik yra praeitis, tak ateitis. <…> tarp jų yra dabartis, taigi mūsų gyvenimas.“ Autorius filosofiškai aiškindamas laiką, pritaria idėjai, jog egzistuoja keli laikai ir kelios erdės. (nors kiek toks aiškinimas yra filosofinis taip pat galima pasiginčyti. A. Einšteino reliatyvumo teorija taip pat mums aiškina apie laiko ir erdvės santykį, kelis laikus, tai yra stebėtojams skirtingai suvokiamą laiką.)

Vertinimas. Raiškus, išskirtinis stilius, tačiau nė kiek išskirtinis ar “kitoks“ siužetas. Tai nei trileris, nei istorinis romas, sakmė ar filosofinė studija. Visko po truputį, ir nors meistriškai sujungta nepadaro kūrinio išpildytu. Šiai knygai duodu 5 balus iš 10. Tačiau tarsi “tikiu“ rašytojo sugebėjimais ir norėčiau jog kitas, garsiausias jo kūrinys “Chazarų žodynas“, papultų man kada į rankas.