Donna Woolfolk Cross “Popiežė Joana“

Veiksmas vyksta 9 amžiuje, kai bažnyčia turėjo nevaržomą valdžią. Tuo metu krikščioniškos tiesos buvo ginamos krauju, aukščiausios bažnyčios pareigybės buvo pardavinėjamos, o moterys gyveno labai sunkų gyvenimą. Tai tarsi moterų nekentimo amžius.

“Ar žinai, kad esi Ieva?…Tu – šėtono vartai, <…> Buvo tikima, kad menstruacijų kraujas sugadina vyną, užtraukia nederlių, bukina plieno ašmenis, rūdimis aptraukia geležį ir apkrečia šuns įkandimą nepagydomais nuodais. Su moterimis (išskyrus kelias išimtis) buvo elgiamasi kaip su žemesniais padarais, <…>.“

Tuo vargingu metu gimė Joana, šiandien ji būtų tarsi šeimos pasididžiavimas, vaikas, kurį mes vadiname “kodėlčiuku“, kuriam viskas idomu, tačiau ne tuomet. Jos tėvas vietinis kanauninkas. Labai tikintis žmogus. Jam mergaitės gimimas tarsi Dievo bausmė, o jos nesuprantamas noras mokytis – šėtono apsėdimas. Valdoma savo troškimų Joana pabėga iš namų, apsimeta vyru ir susiduria su daugybe kliūčių. Jos gyvenimas nelengvas, tačiau ji pasiekia visko, net to, apie ką nebuvo svajojusi.Tai knyga apie drąsią moterį, kuriai svetimi Viduramžių prietarai ir nemokšiškumas. Ji labiau tiki proto galia, nei maldomis. Ji kovoja užuot laukusi Dievo pagalbos. Už savo siekius ji ištrinama iš istorijos.

Ar popiežė Joana egzistavo belieka spręsti jums. Vieni mano, jog tai legenda, kiti, jog tikras istorinis įvykis. Katalikų bažnyčia neigia Joanos popiežystę.

Tai viena tų knygų, kurios labai įtraukia ir greitai turime užversti paskutinį puslapį. Matyt iš šios knygos tikėjausi per daug, skaičiau daug gerų atsiliepimų. Knyga patiko, tačiau nepaliko neišdildomo įspūdžio. Manęs tiesiog neįtikino siužetas, herojai pernelyg sekėsi, ji dešimtis kartu atsitiktinumo dėka patenka į pačią palankiausia jai situacija. Knygoje taip pat yra logikos klaidų, kai kurie veiksmai atliekami pernelyg greitai, o kai kurie gebėjimai tiesiog mistiniai.

Jei vertinčiau knygą tik, kaip pramogą, atsipalaidavimo priemonę, tai neabejotinai duočiau 10 iš 10. Tačiau tie keli trūkumai neleidžia man duoti maksimalaus įvertinimo, taigi 9 iš 10 .

William Styron “Ir padegė šiuos namus“

Veiksmas vyksta Italijoje, egzotiškame pajūrio miestelyje Sambuke. Čia likimo vedami susiduria trijų amerikiečių gyvenimai – girtuokliaujančio dailininko Keso Kinsolvingo, Virdžinijos turtuolio Meisono Flego ir teisininko Piterio Levereto. Tai fragmentiškai perteikiamas pasakojimas apie išprievartautą ir nužudytą merginą, bei taip pat nužudytą ir į visą šią istoriją įsivėlusį amerikietį. Jau pirmuose romano puslapiuose atskleidžiama dėl kokių dramatiškų įvykių susitinka veikėjai ir vienas kitam išsipasakoja.

“Kad nebūčiau apkaltintas, jog perdedu, išsyk pasakysiu: tai buvo žmogžudystė, žmogžudyste pasibaigęs išprievartavimas, ir dar keli, ne tokie baisūs, tačiau ne mažiau niūrūs ir slogūs įvykiai. Jie nutiko – bent jau prasidėjo – Afiro rūmuose, <…>, o veikėjai buvo vietiniai gyventojai ir mažiausiai trys amerikiečiai. Vienas jų, Meisonas Flegas, žuvo. Kitas, Kesas Kinsolvingas, tebėra gyvas, ir jeigu yra šio pasakojimo svarbiausias veikėjas, geriausiai, mano manymu, šitam vaidmeniui tinka jis. Tik jau ne aš.“

Nors tai ir detektyvinis pasakojimas, tačiau veiksmo čia mažai. Nenarpliojamos nusikaltimo detalės ir nepersekiojami įtariamieji. Galima sakyti, tai psichologinis romanas, kuriame daug svarbesni veikėjų išgyvenimai. Pasakojimas nenuosekluos, istorija tarsi papasakojima vėl ir vėl išnaujo tik kitomis akimis.

Dėmesys sutelkiamas į vieną iš pagrindinių veikėjų – Kesą. Rašytojas Keso vidinias monologais, sąmonės srautu, vizijomis, sapnais bei dienoraščio ištraukomis nagrinėja kaltės, nusikaltimo ir bausmės, moralės, meilės, dvasinio nušvitimo temas. Pasakotojas neskuba, kiekviena panaroma aprašoma smulkiai, o veikėjo reakcijos į aplinką dar smulkiau.

Šviesos romane yra, tačiau labai mažai. Daug kas čia persismelke skurdo, ištvirkimo, alkocholizmo aromatais. Šalia Sambuke apsistojusių kino aktorių ir jų linksmų šėlionių, gyvena visiškame skurde paskendę kaimiečiai, kurie, vietinių policininkų nuomone, visi vienodi ir net neverti veidų įsidėmėjimo. O jų gyvenamas Tramončio slėnis – “vienintelė vieta Italijoje, kur nėra lapių, nes jos taip pasišlikštėjo vietinėmis vištomis, kad susikrovė mantą ir išsikraustė.“.

Šiai knygai reikia laiko ir kantrybės. Begalė kvailų girtuoklio poelgių ir pamąstymų. (pati nesugebu tokių žmonių pateisinti, sakyčiau nesugebu netgi jų užjausti…)  Kai kurios scenos ištęstos iki begalybės, nors tas ištęsimas tarsi ir savotiškas rašytojo pasakojimo stilius. Nustebino pabaiga. Vaizdingiau pasakius, pasijaučiau tarsi perskaičiusi šešių šimtų puslapių preliudiją ir gavusi trumpą atsakymą  – “viskas baigėsi laimingai, nebėra ko pasakoti.“ Visgi rašau šiai knygai 8 iš 10, nes smagiai praleidau laika su knyga ir žinoma už vaizdingą pasakojimo kalbą. 😉

Clare Morrall “Kitų kalba“

Tai knyga apie lengvą autizmo formą – aspergerio sindromą turinčius žmones. Apie sunkumus, kurie kyla jiems bendraujant. Visi šie sunkumai atskleidžiami per pagrindinės veikėjos asmeninį gyvenimą. Knyga laiko atžvilgiu nėra nuosekli, tai fragmentai iš mažametės mergaitės gyvenimo, jos pirmųjų metų koledže ir jau suaugusios moters kasdienybės. Siužetas ramus, ne itin emocionalus. Sakyčiau knyga būtų nuobodoka, jei ne nuostabiai atskleidžiama herojos meilė muzikai, ilgi pasivaikščiojimai senuose rūmuose, rūpestis dėl sūnaus, taip pat sunkiai pritampančio aplinkoje.
Nors beveik 400psl. perskaičiau greitai ir knyga paliko malonų atsiminimą, vis gi užversdama paskutinį knygos puslapį supratau ko trūko, bent kruopelėle didesnės intrigos. Taigi įvertinimas 7 iš 10. 😉

Enrique Vila-Matas “Paryžius niekada nesibaigia“

Jaunas ispanas, vedamas savo jaunystės stabo Hemingvėjaus, atvažiuoja į Paryžių norėdamas išgarsėti. Būsimasis rašytojas bando parašyti pirmąjį romaną. Mieste, kuriame Hemingvėjus buvo labai neturtingas ir labai laimimngas, herojus taip nesijaučia. Prabėga keli metai kol jis baigia romaną, o mums skaitytojams, belieka stebėti jo kūrybines kančias, patarimų ieškojimus, nusivylimus ir atradimus.

Knygoje gausu detalių ir veikėjų. Stebina Enrique Vila-Matas išprūsimas, kiekviename puslapyje sutinkame naują herojų – meninką, dizainerį, muzikantą, aktolių ar rašytoją. Be gausybės žinomu vardų, kaip Vaildas, Dostojevskis, James’as Joyce’as, Victoras Hugo, Agatha Cristie, Ives Sen Laurent’as, bitlai, rolling stones, Paloma Picasso ar Marlene Dietrich dar ir begalė mažiau žinomu. (o gal aš per mažai apsišvietusi?) Rašytojas pasakoja apie jį įkvėpusius romanus, apsakymus ir žmones. Intrigos ir veiksmo knygoje mažai, tai daugiau prisiminimai ir nepamirštama aštunto dešimtmečio Paryžiaus panorama.

Knygai maksimalaus įvertinimo neduodu, visų pirma, nes nesu memuarų ir prisiminimų gerbėja, visų antra kartais norėjosi šiek tiek platesnio tam tikrų detalių aprašymo, o ne tik paminėjimo, jog jos egzistuoja. Taigi įvertinimas 6 iš 10. 😉

Trumpa ištrauka iš knygos:

“Pradėjau vaikščioti savo keistojo bičiulio, gyvenančio Žakobo gatvėje, keliu, mūsų kvartalo Napaleono keliu, ir ėmiau rengtis kaip jaunas išsilavinęs žudikas, su juodais intelektualo akiniais, su juokinga sartriška pypke (žinoma, nepastebėdamas, kad su ta pypke atrodau panašesnis į buržua nei į prakeiktą poetą), su juodais marškiniais ir juodomis kelnėmis, uždaru veidu, išsiblaškiusiu žvilgsniu, žodžiu, atrodžiau siaubingai modernus: visas juodut juodutėlis, įskaitant ir savo ateitį. Norėjau būti tik prakeiktas rašytojas, elegantiškiausias iš visų pesimistų. Labai greitai atidėjau į šalį Hemingway’ų ir ėmiau skaityti pirmiausia Höderliną, Nietzsche’ę ir Mallarm’e, o paskui tuos, kuriuos būtų galima pavadinti juoduoju literatūros panteonu: Lautreamont’ą, Sade’ą, Rimbaud, Jarry, Artaud, Rousselį.“

 

Alice Sebold “Numylėtieji kaulai“

Jauna mergina žiauriai nužudoma šalia gyvenančio kaimyno. Jos kūno niekas neranda, o šeima puola į neviltį. Vilčių, jog mergina gyva nebelieka. Šeimos nariai išgyvena skaudžią netektį skirtingai: tėvas tvirtai įsitikinęs, kad žino, kas yra žudikas bando jį pričiupti, o motina puola į kito vyro glėbį, kad užsimirštų.

Visą šią skaudžią istorija mums pasakoja pati auka. Pasakotoja jauna, dar beveik vaikas, tačiau pasakoja pakankamai brandžiu tonu. Ji dabar gyvena rojuje, mato savo pasimetusią šeimą, augančius sesę ir brolį. Grįžti atgal į žemę ji nebegali, nors ir kaip norėtų. Jai tenka susitaikyti su likimu.

2010m. ši knyga buvo ekranizuota, kadangi perskaičiau knygą buvo labai įdomu pamatyti ir filmą. Knygą įvertinčiau tikrai neblogai, lengvai skaitoma, pakankamai įtraukianti, puiki atsipalaidavimui. O filmas, kuris, mano nuomone, akcentuoja visai ne tai, kas svarbiausia, vienas iš blogiausių ką teko matyti per pastaruosius metus.

Knyga ne “sunkioji artilerija“, tačiau tikrai ne lėkštas skaitalas. Galutinis mano įvertinimas 7,5 iš 10. 😉