Haruki Murakami “Mylimoji Sputnik“

Perskaičiau  Haruki Murakami  knygą  “Mylimoji Sputnik“ , na ir kaip visuomet parašysiu atsiliepimą. Tik įspėju, jog atsiliepimas gali kvepėti (smirdėti?  :D) netikėtais fanatizmo, meilės, susižavėjimo ir perdėto liaupsinimo aromatais. O kai kurie aromatų, natų ar pustonių aprašymai gali būti visai kitaip suprantami jūsų uoslės receptoriams. Šiaip ar taip protas manęs dar visai nepaliko, nes pati suvokiu apsikrėtusi “Murakamio virusu“. Gal kiek vėlokai, dauguma prasirgo ir imunitetą įgavo. Na bet apie savo būkle gal nesiplėsiu daugiau. Ir taip nežinia ar kas skaitys tokį ilgą pasisakymą.  😀

 Maruki Murakami “Mylimoji Sputnik“

Aš myliu Murakami. Ne. Ne pats geriausias pirmasis sakinys. Na bet knygas tai tikrai myliu, o tas kurias parašė Haruki Murakami, ir būtent tas, kurias perskaičiau jo parašytas tikrai įsimylėjau.

“Mylimoji Sputnik“ istorija su paprasta pradžia, kiek mistine “kosmine“ pabaiga ir turtingu “tūriu“ bei “gyliu“. Tai istorija apie jauną mokytoją (kurio net vardo nepamini knygoje) bei taip pat jauną, rašyti trokštančia, Sumire. Istorija atrodytu paprasta. Jis myli ją, ji myli vyresnę Moterį, moterys myli ją, bet ne taip kaip ji to norėtų. Na ir kur čia tas  Murakamiškas  stebuklingumas ir magiškumas paklausite? Jei atsakyčiau plačiai, reikėtų pacituoti puse knygos, ne gal net daugiau. Na bet pasistengsiu trumpiau.

Herojai paprasti, bet tuo pačiu ypatingi. Šiuo atveju vienišiai. Žmogus gali būti vienas, bet vienišas?  “<…> ištiesų tebuvome vieniši metalo luitai, brėžiantys kosmose savo paskiras trajektorijas. Iš toli jie atrodo it gražios krintančios žvaigždės, bet realybėje mes tesame uždaryti po vieną tarsi niekur negalintys išeiti kaliniai. Atsitiktinai sutapus dviejų palydovų orbitoms mes štai taip susitinkam. Galbūt ir sugebam paliesti vieni kitų širdis. Bet tai tetrunka porą akimirkų. Kitą sekundę mes vėl absoliučioje vienumoje. Kol kada nors sudegsime ir virsime nuliu.“

Kiekvienas aprašytas kąsnis skanus, kvapas sodrus, muzika ritminga. Nė kiek nenuostabu, Murakamio tekstai tiesiog džiazuoja. O džiazas bei kita muzika, sprendžiant iš jo gyvenimo faktų, užėmė ir tikiu tebeužima didelę dalį jo gyvenimo.

Meilė nešabloniška, tikra, “užauginta“. Erotinės scenos nevulgarios, bet ir ne per saldžios. Taip pat nepamirštos ir knygos, herojai jas skaito, mėgaujasi ir kalba apie jas.

Skaitant ir perskaičius kyla daug minčių. Dabar apmąstymus “spinduoliusiu“ į kosmosą, gal “koks“  Sputnikas pagaus ir ką gero atsakys. Bene pirmą kartą sakau drąsiai, norėsiu skaityti dar kartą. Aukščiausias įvertinimas.